Kalcio papildai viena dažniausių rifinių akvariumų priežiūroje siūloma rekomendacija yra "kalkinio vandens" (kalkwasser) arba kalcio hidroksido tirpalo naudojimas nesustojančiu lašeliniu būdu arba papildant iš akvariumo išgaravusį vandenį.
Kadangi šios medžiagos pH yra labai aukštas >12, ją reikia naudoti pamažu ir labai atsargiai. Pavyzdžiui Tullock (MFM, spalis, 1993, psl. 4) paskutiniuoju metu rekomendavo 0,03 l tirpalo kiekvieną dieną sulašinti į 400 l vandens, tuo atveju jeigu 4 l "kalkinio vandens" yra 1.8 g kalcio hidroksido. Kuomet yra naudojamas kalcio hiroksido tirpalas, šalia potencialaus pH pokyčio pavojaus akvariume, taip pat susidaro zona su aukštu pH, kai į vandenį patenka "kalkinis vanduo" ir susimaišo su akvariumo vandeniu. Tai sukuria idealią cheminę aplinką susidaryti ir iškristi nuosėdoms iš papildymui naudojamo kalcio ir akvariume esančio karbonatinio buferio.
Greta to, chemiškai neįtikėtina, kad šis nedidelis kalcio papildymas turi kokią nors žymią įtaką kalcio koncentracijai. Vienos "kalkinio vandens" uncijos (0.03 l) vienkartinis papildymas per dieną 200 l vandens kalcio koncentraciją padidina mažiau negu 0.04 mg/l (ppm). Kitaip tariant, 25 dienų reiktų vien tam, kad kalcio koncentracija padidėtų 1 ppm. Jūros vandeniui, kuriame kalcio yra maždaug 380 mg/l, 1 ppm tikrai yra nereikšmingas.
Nors savyje kalcio hidroksidas turi nemažai kalcio ir jo galima įsigyti daugelyje maisto parduotuvių kaip priemonę marinavimui, jis, visgi, yra sunkiai vandenyje tirpstanti medžiaga, be to, jis yra ir kaustikas. Dėl šių priežasčių kalcio hiroksidą reikia naudoti kaip "kalkinį vandenį", kuris yra ypatingai mažas kalcio šaltinis. Be to, tai susiję su tokiais pašaliniais efektais kaip pH pakitimo pavojumi ir šarmingumo sumažėjimu. Mano nuomone ši rekomendacija arba naudojimas nėra gerai apgalvotas.
Kalcio chloridas ir organiškai chelatuotas kalcis yra daug geresnis, neturintis "kalkiniui vandeniui" būdingų trūkūmų ir nepilnavertiškumo, kalcio šaltinis.
Kalcio chloridas lengvai tirpsta, ne itin keičia pH, nesunku apskaičiuoti reikiamą naudojimui kiekį, be to, jo nesunku įsigyti daugelyje parduotuvių kaip 96% grynumo granules. Dažniausiai kalcio chloridas yra naudojamas kaip druska keliams barstyti, o 4% nešvarumų dažniausiai yra kitos kalcio, magnio ir natrio druskos, kurios rifiniam akvariumui nekelia pavojaus.
Jūros vandenyje ir taip yra chloridų, taigi papildomas jų kiekis naudojant kalcio chloridą yra santykinai nežymus. Kaip ir "kalkinis vanduo" taip ir kalcio chloridas mažina šarmingumą iškrisdamas į nuosėdas kaip kalcio karbonatas, tačiau tai daro mažiau negu "kalkinis vanduo". Tai yra dėl to, kad kalcio chloridas nesudaro turinčų aukštą pH, kuris ir sudaro palankias sąlygas kalcio iškritimui į nuosėdas, zonų. Organinėje chelatinėje formoje esantis kalcis turi pranašumą, kadangi jis yra daug geriau biologiškai įsisavinamas ir stabilesnis jūros vandenyje. Taip pat į akvariumą jo reikia įdėti rečiau ir mažesniu kiekiu lyginant su kitais priedais, be to, jį naudojant sumažėja poreikis palaikyti 380 mg/l ar didesnę kalcio koncentraciją. Jo kaip ir kalcio chlorido apskaičiavimas yra paprastas.
Kai kurie akvariumininkai nenori naudoti chelatinėje formoje esantį kalcį, kadangi bijo, kad į akvariumą papildomai pateks organikos. Ši abejonė yra nepagrįsta. Organikos kiekis, kuris patenka naudojant chelatinėje formoje esantį kalcį yra labai nežymus lyginant su tuo organikos kiekiu, kuris susidaro rifinėje aplinkoje, net ir nemaitinant ar nesiūlant jokių maistinių medžiagų.
Kadangi kalcį chelatuojančios medžiagos yra laktatai, gliukonatai, atsiranda naivi ir neteisinga koncepcija, kad šios medžiagos padidina cukraus kiekį. Nors šios medžiagos yra artimos cukrums, visgi jos yra oksiduojamos į aldehidus ir nedalyvauja procesuose kaip cukrūs ar dar daugiau kaip chlorido ionai, kurie dominuoja jūros vandenyje, reaguodami ar elgdamiesi kaip chloras. Jeigu redokso potencialas yra matuojamas reguliariai, tuomet galima pstebėti, kad chelatinėje formoje esančio kalcio panaudojimas redokso potencialo dydžiui neturi žymaus poveikio.
Autorius: Dr. Leo G. Morin